Ilona Zinkevičiūtė
Ukmergės švietimo pagalbos tarnybos psichologė

„Visa, kas Nepaprasta, atsitinka Paprastų Žmonių Kelyje“. (Paulo Coelho)

Prasidėjo balandis. Jei tai būtų eilinių metų eilinė balandžio 1-oji, pajuokavimas apie karantiną būtų puiki žinia. Ir dauguma iš mūsų apsidžiaugtume likę namuose. Šių metų pavasaris atėjo keistai, neįprastai, nežinomai… Karantinas tapo mūsų gyvenimo stiliumi. Tai naujiena daugeliui, nes ŠITAIP DAR NIEKADA NEBUVO. Mums nebuvo, bet šis reiškinys nėra jokia naujiena.

Karantinas – specialus, laikinas  bei su juo susijusios administracinio bei sanitarinio pobūdžio priemonės, skirtos apsaugai nuo epideminio pobūdžio infekcinių ligų, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ir gyvūnai (Vikipedija)

Žodis karantinas kilęs nuo italų kalbos quarante, reiškiančio skaičių 40. Dar senovės Graikijoje buvo žinoma, kad per 40 dienų pasireiškiančios ligos yra itin pavojingos. Susirgimai, aptinkami per ilgesnį laiką, buvo priskiriami prie lėtinių ir keliančių mažesnį pavojų aplinkiniams. Istoriniuose šaltiniuose, Senajame Testamente buvo skelbiami įsakymai „izoliuoti užsikrėtusiuosius ir sudeginti jų rūbus, ypač maro ir raupų atvejus“. 1907 m., įkūrus Tarptautinį visuomenės sveikatos biurą (vėliau pavadintą  Pasaulio sveikatos organizacija), ligų plitimo suvaldymas tapo labiau koordinuotas. Tačiau karantino būtinybė tvarkantis su kilusiomis epidemijomis yra naudojama iki šių dienų.

Pastebėti, atpažinti, apsisaugoti nuo virusinių ligų stengėsi jau gilioje senovėje. Ir nieko keista – tai savisaugos instinktas. Rūpintis savo sveikata, saugoti save nuo pavojingų, grėsmingų situacijų yra prigimtinė žmogaus savybė. Gyventi saugiai, būti reikalingiems, mylimiems yra vos ne pagrindinis žmogaus poreikis, prasidedantis po bazinių poreikių laiptelio. Tai, kas vyksta šiuo metu visame pasaulyje, nesuteikia nei saugumo, nei aiškumo. Epidemijos pradžioje nuskambėję prašymai izoliuotis, likti namuose, jau tampa reikalavimais tai daryti. Netgi skiriamos baudos už reikalavimų nepaisymą. Tai reiškia, kad ne visi linkę paisyti karantino, nesilaikom „su juo susijusių administracinio bei sanitarinio pobūdžio priemonių, skirtų apsaugai nuo epideminio pobūdžio infekcinių ligų“. Visi matome, kad yra nepriimančių pasaulio situacijos rimtai: karantino reikiamybę vis dar neigiam ir nesielgiam atsargiau bei atsakingiau. Mūsų dar nešaukia eiti į karą, nevaro į tremtį, getus… Mūsų prašo: „Žmonės, likit namuose!”  Kodėl mums sunku išbūti su savais, tarp savų, kodėl neatrandam bendrumų ar juos pamiršom, o gal pametėm jungtį su  šeima – tai jau kitas klausimas. Arba kodėl nepavyksta sumažinti savo siekio kuo daugiau padaryti, uždirbti, pasirodyti, išlikti sąmoningu sunkume – karantinas mums padės atsakyti į šiuos klausimus taip pat. Geriau, kad kuo greičiau… Karantinas – tai tam tikri praradimai, atsisveikinimai, užsitęsę laukimai, atidėjimai… Bet taip pat ir naujos galimybės. Ir nuo mūsų priklauso, į kurią pusę mes eisime – kurti ar liūdėti dėl prarastos buvusios kasdienybės. Dauguma vaikų, su kuriais bendrauju, pradėję nuotolinį mokymąsi gana sėkmingai perdirba savo turimas schemas ir kuria naują mokymosi stilių. Kad suaugę naujoves priėmė lengvai, to negalėčiau pasakyti, bet tikrai tai nėra masinį kentėjimą keliantis reiškinys.

Egzistenciniu požiūriu karantinas – tai sustabdymas to, ką mes darėm automatiškai, skubėdami, lėkdami, neįsisąmonindami, netausodami nei savęs, nei kitų.  Gyvenimo sulėtinimas, apribojimas, informacijos viešinimas Covid – 19 atveju yra žmogaus sveikatos ir gyvybės vertinimo  įrodymas. Jei žmonijai nerūpėtų nei savo, nei kitų išlikimas, niekas nesuktų galvos, ką čia padarius, kad kuo greičiau pasveiktume. Karantinas yra viena iš dešimčių būtinybių tvarkantis su epidemija. Šiuo metu turime puikią progą pasidomėti savo giminių senoliais, nes virusas jų sveikatai yra labiau paveikus. Mes vertinam kitą žmogų, rūpinamės juo ir tai yra labai gerai.  Karantinas – nėra linksmybių mugė, tai kova tarp sveikatos ir ligos.  Kaip visi geri dalykai turi blogio aspektą, taip ir skaudūs išgyvenimai įžiebia švieselę. Emociškai brandūs žmonės lėkimo sustabdymą išnaudos prasmingai savęs paieškai, nebaigtų darbų užbaigimui, kūrybinėms dirbtuvėms, sąmoningam buvimui, aktyviam bei prasmingam poilsiui, pažinimui, tobulėjimui, veiksmams, kurie nuo mūsų priklauso… Jie atras naujas asmenines, darbines, verslo pritaikymo prie naujų poreikių galimybes. Jei ne karantinas, daugelis net nežinotų IT galimybių, naujų platformų, nuotolinio darbo perspektyvų, mokiniai negautų galimybės „studentauti“, nes padaugėjo savarankiško darbo. Stipriai progresuojant informacinių technologijų sektoriui, visiškai įmanoma darbo online augimas. Gali būti, kad net pasibaigus karantinui kai kurie taip ir liks dirbti namuose. Ir dar, ir dar galime atrasti sustabdyto bėgimo šviesiųjų pusių. Veiksmai, kurie nuo mūsų priklauso, nesukelia liguistų išgyvenimų – jie motyvuoja veikti, kad maksimaliai apsaugotume save ir kitus. Tokiais suaugusiais ir vaikais gėriuosi, džiaugiuosi už jų sveikus pasirinkimus.

Tačiau yra suaugusių ir jaunimo grupė, linkusi pernelyg katastrofiškai priimti karantino buvimą. Šias tris savaites galim pastebėti daugiau įsitempusių, nerimastingų, pasimetusių dėl neapibrėžtumo, gaunamos skirtingos informacijos, nurodymų, kaltinimų vieni kitiems. Girdžiu nerimastingas kalbas apie pasaulio pabaigą, pasidavimą, mirties laukimą, Dievo rykštę ir teisybės nebuvimą, veiklių žmonių gėdijimą… Kartais sveika panagrinėti savo mintis, bet įsivelti į besaikį, perteklinį analizavimą yra pasirinkimas gyventi streso būsenoje. Nuolat pasipildyti neigiama informacija, joje suktis, vaizduotėje vis atgaminti matytus jautrius vaizdus, reiškia „įstrigimą“ mums nemalonioje situacijoje. Net jeigu mūsų nėra katastrofos vietoje, bet vis galvojame apie televizoriuje matytus vaizdus, kalbame apie tai, mūsų smegenys ir kūnas jausis taip, lyg mes realiai gyventume ten, kur taip baisu. Nuolatinis analizavimas mums sukelia tokią emocinę apkrovą, tarsi iš tikro būtume nesaugumo ar net mirties židinyje. Nuolatinis stresas tikrai nėra imuniteto stiprintojas. Šiuo metu, kai reikalinga kuo daugiau mūsų emocinių ir fizinių resursų, galime rinktis karantiną su kuo mažiau streso.

Stresas – tai ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena, kai organizmas reaguoja į nemalonų poveikį. Tai organizmo reakcija į aplinkos veiksnius, keliančius grėsmę žmogaus gerovei, sveikatai, gyvybei ir sutrikdančius įprastą psichofizinę pusiausvyrą.

Žmogaus reakcija į stresą yra labai individuali, o gali ir iš viso nebūti. Stresas priklauso tik mūsų nuo mūsų sąmonės filtro. Mes reaguojame į įvykių interpretacijas, kurios priklauso nuo mūsų įsitikinimų. Ir jei esame pernelyg susidraugavę su stresu ir pamėgę būti nerime ir įtampoj, tai atminkite – visi mūsų išgyvenimai, įtampos, stresai, nerimai tėra mūsų reakcija į gyvenimo įvykių interpretacijas, bet ne į patį gyvenimą

Patiriamo streso lygis karantino ir epidemijos metu, trukmė ar dažnumas priklauso nuo minčių, jausmų ir stimulo veikti (elgesio)

Mintys. Mes nuolat interpretuojame įvykius, mintys nuolat sukasi galvoje. Tai yra vidinis mūsų dialogas. Iš pradžių kyla automatinės mintys, jos dažnai tai būna klaidingos ir „karštos”. Galvoje besisukančios negatyvios mintys yra tikroji neigiamų jausmų priežastis. Brandus žmogus geba automatines mintis perdirbti ir mąstyti racionaliai bei subalansuotai. Kuo žmogus greičiau atranda teisingas, jam pačiam naudingas mintis, tuo greičiau jis įveikia stresinę situaciją.

 Jausmai.  Juos sukuria žmogaus mintys, o ne patys įvykiai. Visą patirtį iš pradžių apdoroja smegenys, jai suteikiama sąmoninga prasmė, o iš tos prasmės kyla jausmai. Tai nėra faktai – nepamirškite to! Jausmai – tai veidrodis, atspindintis mūsų mąstymą.  Kartais neigiami jausmai atrodo tokie tikroviški, kad iš tiesų patvirtina juos sukėlusią negatyvią mintį. Tik ar jausmai gali įrodyti minčių teisingumą? Ne!!! Nemalonūs jausmai tik parodo, kad galvojame kažką negatyvaus ir mūsų tikėjimą tuo, nes jausmai seka paskui mūsų mintis.

Elgesys.  Priklausomai nuo minties ir sukelto jausmo pasireiškia tam tikras elgesys. Kai kurie verkia, kai kurie sportuoja, kai kurie užsidaro nuo gyvenimo, o kiti kaip tik eina į viešumą.

Psichologinė pagalba 

• Padėkime vieni kitiems atrasti mąstymo klaidas, pravalyti „proto filtrus“. Atkreipkime dėmesį, ar yra faktų, įrodymų mūsų galvoje besisukančiai minčiai. Labai dažnai tėra „man atrodo“. O kas „atrodo, aš taip manau…“ nebūtinai gali būti tiesa.
• Labai svarbu mokyti priimti grėsmę ir stresą keliančius įvykius kaip problemas, kurias reikia ir galima spręsti. Pamąstykime, kokia problema slepiasi po mūsų jaučiamu stresu ir kaip ją galime spręsti. Jei patys negalime susitvarkyti su savo sunkumais, pravartu kreiptis pagalbos.
• Stiprus žingsnis streso „minimalizavimui“ – dėmesio į emocijas keitimas dėmesiu į problemų sprendimą. Emocinis mąstymas labai dažnai yra netikslus. Žmogus stresuoja dėl situacijos suvokimo, jam tuo metu kažkas kažkaip atrodo. Šis matymas sukelia nerimą, pyktį, liūdesį, beviltiškumą… Ir žmogus savo būseną priskiria realybei. Realybė NĖRA mūsų jausmai ar išgyvenimai.
• Globalaus ir titaninio streso “suskaldymas” į trumpalaikio sprendimo ir dar galimo “palaukti” stresinius išgyvenimus.

Mielieji, prisiminkime, kas mus ramina, kas padėdavo anksčiau, kai būdavo sunku… Ką darėme, kad sureguliuotume savo emocijas?  Kas jus relaksuoja, atitraukia dėmesį nuo neigiamos perteklinės informacijos?

Kai prabundate ryte, pagalvokit apie tai, kad jūs ir vėl gavote BRANGIĄ dovaną būti gyvam ir tuo džiaugtis… Jūs dar galite kvėpuoti, mąstyti ir matyti savus, girdėti, džiaugtis, mylėti, pasirūpinti savimi ir kitais. Augalai visuomet ieško šviesos šaltinio ir gręžiasi į tą pusę, iš kurios ji sklinda. Gal jau laikas pastebėti, kurioje vietoje spindi karantino švieselė?  Turim bent dvi galimybes: laimėti arba pralaimėti. Ir vienu, ir kitu atveju kažko išmoksime.

Ir dar – atsakykite sau: kas blogiausio ir geriausio gali nutikti patekus į stresinę situaciją?

O pačiai pabaigai kitas naudingas klausimas: ko išmokau iš stresinio patyrimo?

Tai, kas mūsų nepalaužia, tik sustiprina ir praturtina.

Pagalbos kreipiasi stiprieji. Jie nesirenka kentėti.

Ukmergės švietimo pagalbos psichologai pasiruošę padėti jums

Ilona Zinkevičiūtė – tel.nr . 8 687 93990

Vilma Vaicekauskienė – tel.nr.  8 676 24496

Aldona Ivanauskienė – tel. nr.  8 684 61029