Ilona Zinkevičiūtė
Ukmergės Švietimo pagalbos tarnybos psichologė

Šį kartą apie būsimus pirmokėlius, kurie rugsėjį atvers duris į savo klases, kurie turės solidžią savo „darbo vietą“, naujus draugus ir naują „didįjį draugą“ ketveriems metams – savo mokytoją. Taip pat šios eilutės ir apie septynmečių tėvelius, apie jų pasirengimą auginti drąsų kūrėją arba apie septynerių sulaukusį ir nuo nepasitikėjimo savimi naštos kenčiantį, į mokyklą nenorintį eiti mokinuką.

Galvodami apie savo būsimus pirmokėlius visada prisiminkite savo pirmas dienas mokykloje. Ar jums tai buvo didžioji šventė, ar tik būtina ir visuomenės primesta tvarka? Ar visi mokytojos žodžiai krito į atmintį ir į širdį, ar norėjosi iš jų pasijuokti? Kas jums tiko, ką norėjoje pakeisti? Ir ar turėjote tokius tėvelius, kuriems galėjote visus savo džiaugsmus ir nuoskaudas iškalbėti? Tad ar esate tokie tėveliai, kokių norėjote jūs patys, būdami vaikais?

Užvėrę darželio duris, vaikai pradeda savo viduriniosios vaikystės etapą su didžiuliu meistriškumo, žinių siekiu. Šiame amžiuje tobulėja  loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis pasižymi ilgesniu išlaikymu. Taip pat plečiasi vaikų žodynas, kalbiniai gebėjimai. Jie vis geriau susidoroja su aplinkos keliamais reikalavimais, geriau supranta kitus ir kitų nuomonę. Būsimi pirmaklasiai turi pakankamai galių keisti ir savo veiklos formą – jau nebe žaidimas taps pagrindine jų veikla, o pažinimo procesai. Pirmos klasės mokiniai vis geriau koncentruojasi tam tikrai užduočiai, geba atsiriboti nuo trukdžių, nes septynmečių anatomija, neurofiziologija sparčiai vystosi, tobulėja ir „padeda“ vaikui atlaikyti mokinio krūvį. Tėveliams tereikėjo įskiepyti visus moksleiviui reikalingus socialinius, bendravimo, bent jau elementarius konfliktų ir problemų sprendimo įgūdžius, atitinkančius naujos aplinkos reikalavimus.

Pirmaklasis, atėjęs į mokyklą, turėtų žinoti atsakymus į du gyvenimiškus klausimus:  „Ar aš galiu  sėkmingai veikti?“ ir „Kaip sėkmingai įveikti visas užduotis?“.  Vaikų atsakymai labai priklauso nuo tų suvokimų, kuriuos tėveliai jiems vis tvirtino. Jei mama su tėčiu (priklausomai nuo šeiminės padėties) savo vaikams įdiegė nuostatą „ Tu dar tik mokaisi, bet jau daug ką gali ir mes tau bet kada padėsim“, mažylis supras, kad pasaulis – saugi vieta, o suaugusieji – žmonės, kuriais galima pasitikėti. Jis žinos, kad gali visko nutikti, bet galės vėl ir vėl bandyti, kad tikrai dar daug kartų klys, pasitaisys ir niekas jo nebars ar kritikuos už nepavykusius eksperimentus. Daug kartų suklupęs jaunasis pasaulio pilietis nebijos ir dar kartą pargriūti, nes jau bus supratęs: „ Aš galiu savarankiškai mąstyti, galiu būti kitoks nei mano draugai, galiu kurti ir veikti, klysti ir vėl kurti… Manęs niekas nekritikuoja, tik padeda, pataiso, kai ką pataria arba kartu su manimi veikia. Ir tai yra smagu!“  Tokiems adekvačios (nei pernelyg didelės, nei nepelnytai menkos) savivertės vaikams mokykla taps nuolatine galimybių vieta išmokti naujų dalykų, sulaukti mokytojų, bendraklasių, tėvų pripažinimo atliekant užduotis… Ypatingai pirmaklasiui svarbu žinoti, kad jis pajėgus išmokti, galvoti, reikšti mintis, pasitikslinti ko nesuprato, atsakyti į pateiktus klausimus ir niekas jo už pasakytus žodžius nebaus, nesijuoks, nežemins, tik paprašys dar kartą pamąstyti arba kartu paieškos informacijos. Juk net ir suaugę dažnai naudojasi trintuku, ar ne?

Šiais laikais sunku surasti būsimą pirmaklasį, nemokantį skaityti – išmaniosios technologijos savo misiją atlieka šauniai. O jei dar nemoka, tai tikrai išmoks! Tačiau yra daugybė bijančių ar nemėgstančių mokyklos, save labai menkai vertinančių ir nepasitikinčių savimi vaikų. Todėl negaliu nepaklausti tėvelių: kaip iki šiol reagavote į nesibaigiančius, įprastus, būtinus ikimokykliniame amžiuje  savo vaikų klausimus „kodėl?“ Ar buvo vakarų, kai, pasiimdami vaiką iš darželio, pasidžiaugėte jo kūryba ar tik kuo skubiau raginote savo atžalas rengtis į namus? Ar iš tiesų rimtai  žvelgėte į sūnaus ar dukros smalsavimus, ar tik juokėtės iš jų klausimų ir beribių išvedžiojimų? Ir ar dabar, kai rugsėjis jau čia pat, jūsų būsimas mokinukas nori eiti į mokyklą mokytis?

Keli patarimai, palengvinantys pirmokų kelią į mokyklą

Pirmokas turi žinoti, kad jam teks susidurti su nesėkmėmis, kad jis tikrai klys, bet turi ir žinoti, kad neįmanoma išmokti neklystant. Tėveliai galėtų papasakoti, kad klysta visi, kokias klaidas jie ir dabar daro, kaip jas ištaiso ir kaip malonu patirti sėkmę. Būtų šaunu, jei įteiktumėte, kad vaikui  reikės kantrybės, tikėjimo savo jėgomis, įgūdžių nuosekliai dirbti, išbūti pamokoje pusvalandį, pabrėžti, kad tai, ką išmoko, jau yra vertinga. Neįkainojama, jei pirmokėlis jau turi sukaupęs savo sėkmingos patirties bagažą, kai jam „vis nepavyko, o dirbo, dirbo ir pavyko“. Jei tokios nuostatos vaikas dar neturi, pirmos klasės pradžioje dar turite laiko pradėti auginti motyvuotą mokytis pirmaklasį.

Neretai pačių tėvų patiriamas nerimas trukdo vaikui sėkmingai eiti į mokyklą ir didžiuotis tapus mokiniu. Pagalvokite, ar jūsų pačių nerimastingas elgesys, sukeltas baimingų, įkyrių, skaudžių minčių apie savo vaiko „nurašytas“ galimybes mokytis, nepersiduoda pačiam vaikui ir ar neužkrauna dar vienos  naštos ant pečių. Taip ir žygiuoja mokinukas su dviem kuprinėm: vienoje knygos, kitoje – didžiulis nerimas. Jei tėveliai, ypatingai mamos, vaikui yra išsakę nepasitikėjimą juo („koks iš tavęs mokinys, tu gi nieko nesugebi“, „kiti jau skaito ir rašo, o tu net rašiklio nemoki laikyti“…), mokytojos, klasės draugai ir patys tėvai vargiai sulauks pasitikinčio, patenkinto, sėkmingo pirmaklasio. Jei nesusitvarkote su savo nerimu, užduokite sau klausimą „Kas blogiausio mano vaikui gali nutikti išėjus į mokyklą?“ Taip, gali būti, kad negrabiai rašys, kad sunkiau susiras draugų, galbūt užtruks, kol prie dviejų pridės du, bet jums tereiks kreiptis į mokytoją ir jūsų vaikui bus suteikta kompleksinė pagalba. Nerimas sumažės jei liausitės lyginti savo vaiko gebėjimus su kaimynų, draugų vaikų galiomis. Jei neatsikratote įpročio aklai lygiuotis į kitas šeimas ir, šiukštu, kentėti dėl savo vaikų mažesnio žinių srauto, ar ne laikas atkreipti dėmesį į asmeninius mąstymo ypatumus? Atminkite: kiekvienas žmogus yra kitos, visiškai vienodų vaikų taip pat nėra. Jūsų vaikas TOKS ir jūs jį besąlygiškai mylite! Šiais metais nerimo spektrą praplėtė daug nežinios dėl KITOKIO gyvenimo ir mokymosi proceso karantino metu, tačiau jau stebimas pakankamai brandus suaugusiųjų požiūris į neapibrėžtumus ir naujos prisitaikymo prie pakitusių sąlygų galimybės.

Jei to anksčiau nedarėte, jau dabar galite pradėti su vaiku kalbėtis apie jausmus. Kad rugsėjį pirmokas nebijotų išsakyti visų savo baimių, džiaugsmų, nerimo ar atradimų, jis turi mokėti tą daryti. Tėvelių pareiga – išklausyti ir suprasti savo vaikus, normalizuoti sunkesnius, ilgiau besitęsiančius potyrius. Sveikas nerimas, padedantis tapti mokiniu, yra normalus dalykas. Suaugę šeimos nariai, vyresni broliai, sesės galėtų pasidalinti savo sėkmingomis patirtimis, jausmų pasauliu, kad visokie išgyvenimai gali būti ir kad apie juos naudinga kalbėtis. Bet tėveliai turėtų atkreipti dėmesį, ar vaiko sveikatą žalojantys jausmai neužsitęsia pernelyg ilgai ir ar vaikas nuo jų kenčia. Nepalikite vaiko vieno, jei jo pyktis, liūdesys, nerimas, baimė, sutrikęs miegas ar valgymas ir kt. pasireiškia ilgiau nei dvi savaites. Kai nepaisome emocinių vaiko poreikių, tai vadinama emociniu šaltumu arba atstūmimu.  Jei jums nesvarbu, ar vaikui liūdna, ar jis piktas ir jūs dar reikliai įsakote: „Eik mokytis ir kuo greičiau!“, tai jau yra ribinis suaugusiųjų elgesys, galimai turėsiantis skaudžių pasekmių jūsų dukrai ar sūnui.

Stenkitės sukurti ir išlaikyti dienos ritmą. Jau dabar pamažu pratinkite būsimą pirmokėlį gyventi nauju režimu. Kuomet vaiko gyvenime vyksta tiek daug naujų dalykų, kažkas turi išlikti stabilaus. Dienos rėžimas padės išlaikyti pilnavertį miegą, kas pradedančiam mokytis ypatingai svarbu.

Labai svarbus ir bene reikšmingiausias pirmaklasių tėvų veiksnys – bendradarbiavimas su savo pirmoko mokytoja. Nusiteikite bendrauti kiekvieną dieną! Kad mokytoja atlieptų individualius jūsų vaiko poreikius, ji turi žinoti asmenines mokinuko savybes, gebėjimus, pomėgius. Tik visapusiškai pažinus vaiką galima planuoti tolimesnius ugdymo žingsnius. Jei neturite galimybių kiekvieną rytą pasikalbėti su mokytoja (arba mokytoja nespėja su jumis pasikalbėti), galite pasinaudoti elektroniniu dienynu, pasiskambinti. Teiraukitės apie savo vaiko dieną, kad suprastumėte jo išgyvenimus, greičiau įveiktumėte kylančius sunkumus. Itin svarbus teigiamas tėvelių požiūris į mokyklą bei mokytojus. Jei jums netinka mokytojos darbo metodai su jūsų vaiku, pastebite kitus trūkumus, atvirai pasikalbėkite su ja. Venkite prie savo vaikų apkalbėti, koneveikti jų mokytoją, kad nesumenkintumėte mokytojos autoriteto bei vaiko beužsimezgančios motyvacijos mokytis.

Mokymosi motyvacija gali dingti jei pirmaklasis nuolat girdės nepasitenkinimą jo žinių pasiekimais, jei reikalausite mokytis vis geriau, neatsižvelgdami į vaiko pastangas, nevertinsite to, ką vaikas jau pasiekė. Jei galvojate, kad bausdami papildomu mokslu ir pažinimu pasieksite geresnių rezultatų, labai klystate. Uždarę septynmetį vaiką kambaryje su knyga ir nurodę perskaityti visą puslapį, tik pastiprinsite jo nepasitenkinimą ir pyktį savimi, jumis, mokykla, mokytoja ir visu pasauliu.

Sveikinu visus pirmaklasius ir visus kitus moksleivius, studentus, kurie dar turi savo kelią į savo mokyklą, gimnaziją, kolegiją ar į universitetą. Sveikinu ir mokytojus, kuriems patikėta ypatinga misija – vesti vaiką į žinių pasaulį. O pirmaklasių ir visų moksleivių, studentų tėveliams – kantrybės, stiprybės, pasirinkimo bendradarbiauti ir kartu auginti Žinių visuomenės pilietį.