Ką reiškia mūsų pyktis?

Skirta daugiau suaugusiems, bet subalansuota ir vaikams

 

Ilona Zinkevičiūtė
Ukmergės švietimo pagalbos psichologė

Pyktis – natūrali ir brandi visų žmonių patiriama emocija. Kilęs pyktis – tai siunčiama informacija apie mums kilusį pavojų, savigynos, motyvacijos ir noro išgyventi išraiška. Dažnais atvejais  jaučiama ne tik fizinė grėsmė, bet ir pavojus mūsų vertybėms, moralinėms nuostatoms, poreikiams. Pyktis yra tarsi apsaugos signalas, įspėjantis apie mums nepriimtinus veiksmus, prieštaraujančius mūsų situacijos suvokimui. Natūralu pykti, kai mus žemina, puola, išduoda, mums grasina, kai pažeidžia mūsų teisingumo sąvokos pamatus ar nutraukia, užblokuoja mūsų trokštamą veiklą. Kai sveikai pykstame, jaučiame galią keisti situaciją, galime gintis, apginti kitus, drąsiai elgtis, veikiami didelės jėgos. Sveikas pyktis padeda išlikti.  Tokia ir yra pagrindinė pykčio funkcija.

Pyktis  aktyvi emocija, kylanti dėl trukdžių patenkinti svarbų poreikįnorą, dėl įvairių išgyvenimų, juntamos grėsmės, konfliktų metu jaučiant neteisybę, pažeminimą, išdavystę…

 Yra du pykčio išraiškos būdai.

Pradėsiu apie pyktį, žmogaus nukreiptą į save. Tai itin nesveikas, save žalojantis pyktis, nes neišreikšta agresija kaupiama vidinėse žmogaus ląstelėse. Ji ima graužti iš vidaus, gali sukelti kaltės, gėdos, liūdesio, vienatvės jausmus ir galimai nutiesti kelią į depresijos kiemą.

Antroji pykčio atmaina – pyktis, nukreiptas į išorę. Galima teigti, jog tai yra sveikesnis pyktis, nes išliejami negatyvūs jausmai, žmogus apsivalo nuo nereikalingos perkrovos, galbūt ir pasijunta sveikiau. Bėda ta, kad išorinis pyktis taip pat nėra visada veiksmingas. Jei nuolat liesite pyktį, atrodysite kaip ligonis ir neišmoksite adaptyvių bendravimo su kitais būsų.

Vaikų pyktis rodo, kad jų pasaulyje kažkas yra ne taip. Pykčiu grįstas elgesys yra tam tikra bendravimo forma, dažnai ne tik žodinė. Suaugę tokį vaikų elgesį ir galėtų priimti kaip pasunkintą bendravimą, tuo pačiu pasirūpindami ir pamokydami vaiką išreikšti savo jausmus nesukeliant grėsmės nei sau, nei kitiems.

Vaikams sunkiau tinkamai išreikšti pyktį, nes

  • trūksta gyvenimiškos patirties – vaikai linkę sureikšminti įvykius, nežino, kaip situacija baigsis ir dažnai spėja, kad bus blogai.
  • frustracijos (nepatenkinti poreikiai, nepasiekti tikslai) netoleravimas – vaikai išsigąsta įtampos sukeltų kūno pokyčių, praleidžia galimybę suvaldyti kylančias emocijas, todėl jos gali būti išveiktos gana stipriai.
  • nepakankama impulsų kontrolė – prieš bet ko darymą dar nėra mokėjimo apmąstyti, ar tinkamai elgiuosi, kokios gali būti tokio elgesio pasekmės.
  • jausmų įvardijimas – kai kurie vaikai nemoka ir negali įvardinti savo išgyvenimų, būsenos. Bet mane džiugina permainos ikimokyklinio ugdymo programose. Jau stebiu mažylių emocinio pažinimo gebėjimus, kartais net stipresnius už suaugusiųjų.
  • menki problemų sprendimo įgūdžiai – vaikus labai reikia mokyti atpažinti, įvardinti problemą, apsvarstyti alternatyvas ir išsirinkti tinkamiausią.

Deja, dažnas suaugęs turi tuos pačius emocijų reguliavimo sunkumus. Impulsyviai, audringai reaguojančių suaugusių tikrai pažįstate. Šiuo metu, kai pandemijos nežinomybė slegia vos ne kiekvieną, persekioja įtampa dėl išgyvenimo, naujai atsiradusios mokyklinės pareigos tiek vaikams, tiek suaugusiems kelia nuovargį, kyla pyktis ir liūdesys dėl sugriuvusių planų, neišsipildžiusių svajonių, nenuostabu matyti ir girdėti apie stiprėjantį masinį pyktį. Psichologai karantino laikotarpiu jaučiamą pyktį priskiria gedėjimo fenomenui – tai yra normalu, toks yra procesas, tereikia išbūti ir išlaukti. Aukštesnės emocinės brandos suaugusieji, beje, ir vyresnio amžiaus vaikai, sunkmetį pakelia be ypatingų kentėjimų ir pykčių. Jie pakankamai rūpinasi savo saugos zona, nesivelia į tai, kas yra už jos, karantiną išnaudoja savęs puoselėjimui ir savo gebėjimų stiprinimui. Jie neturi laiko beverčiam pykčiui!

Pykčio anatomija

Tikit tuo ar ne, bet užgauliodami kitus, užmetame jiems atsakomybę  už savo pyktį. Taip galvodami kvailiname save, nes niekas kitas negali mūsų supykdyti. Karti tiesa ta, kad mes patys susikuriame savo pasipiktinimą. Pyktį, kaip ir kitus jausmus, sukuria mūsų mintys, įvykių interpretacijos, individualus situacijos suvokimas. Emocinę reakciją sukuria ne neigiami įvykiai, o tai, ką apie juos galvojame ir kaip suvokiame – kas tuo metu sukasi mūsų galvoje. Mintys sukelia atitinkamus jausmus, kylančius dėl suteiktos prasmės įvykiui! Ne pats įvykis mus vienaip ar kitaip veikia – veikia interpretacijos apie įvykį! Šią akimirką ir pasireiškia ryšys tarp minčių ir pykčio, žmogaus elgesio ir pasireiškiančių fiziologinių simptomų.

Žinia, kad esame ne visagaliai ir ne stebukladariai pasaulio gyventojai, todėl išorinių pasaulio įvykių dažnai negalime kontroliuoti. Nei COVID – 19 pradžios, nei paankstinti laukiamo gimtadienio, nei kito žmogaus nuotaikos mes neturime galių sukontroliuoti. Vidinius, pajaustus, suvoktus išgyvenamus įvykius galime valdyti, nes esame savo minčių šeimininkai (kad ir kaip sunku tuo patikėti!). Kai supykstame, mūsų galvoje gali suktis mintys: „Tai nesąžininga“, „Kaip jis galėjo“, „Aš to nepakęsiu“ … Minčių gali būti visokių, priklausomai nuo mūsų įsitikinimų, savęs, kitų ir pasaulio matymo. Kilusios mintys gimdo jausmus, atspindinčius neįprastą situaciją: pyktį, baimę, kaltę, pažeminimą, įniršį, neapykantą… Tai koks elgesys gali pasireikšti, jei jau mūsų mintys ir jausmai tokie sunkūs? Žinoma, kils noras ginčytis, persekioti, grasinti, kerštauti, ignoruoti, bausti, atsilyginti. Kūnas jaus sunkius pojūčius: atsiras padažnėjęs kvėpavimas, stipriau plaks širdis, užlies karščio bangos… Bet jei atsuktume pykčio ratą nuo pradžių ir pradėtume nuo racionalesnės minties, pvz., „Jis elgiasi taip, nes kitaip nemoka“, greičiausiai kils rūpesčio, gailesčio jausmai ir mes norėsime tokį žmogų pamokyti, pabūti su juo, stengsimės suprasti. Širdis nesibalados, kraujospūdis liks vietoje, nedrebės nei rankos, nei kojos. Matome, kad tik viena kitokia mintis, kitoks interpretavimas ir situacija tampa priešinga. Dar kartą sau patvirtiname: mūsų jausmus, reakcijas, elgesį ir pasireiškiančius kūno pojūčius vis tiek sukuria mūsų pačių mintys ir interpretacijos, individualus  situacijos matymas ir suvokimas.

Dažniausiai pyktis kyla dėl mąstymo klaidų. Kaip ir depresijos atveju, pykčio metu žmogaus suvokimas iškreiptas, vienpusis, o gal ir visai klaidingas. Išmokę pakeisti šias iškreiptas mintis labiau pagrįstomis ir veiksmingomis, mažiau erzinsimės ir labiau valdysimės.

Būdingiausios mąstymo klaidos

Dažniausiai pasitaikantis mąstymo iškraipymas – etikečių klijavimas. Tai kraštutinė perdėto apibendrinimo forma, kai esame linkę vadinti kitus durniais, asilais, debilais ir dar skambesniais epitetais. Klijuodami etiketę darome prielaidą, kad žmogus iš esmės yra blogas ir savo pyktį nukreipiame į tai, koks tas asmuo yra. Sau susikuriame klaidingą savo pykčio taikinį, nors iš tiesų pyktis yra mūsų viduje, jis kaupiasi mūsų organizme dėl mūsų pačių interpretacijų. Etikečių klijavimas neišvengiamai paskatins norą kaltinti kitą ir tai bus destruktyviausias būdas kurti perkreiptą pasaulėvaizdį.

Šitaip nurašę kitą asmenį, mintyse apgalvojame kiekvieną detalę, kuri mums nepatinka, atlikdami savitą proto filtravimą. Dar pridedame ir absoliutų pozityvumo nuvertinimą, kai mąstome apie kitą ar save,  geriausias jo (savo) savybes sumenkindami iki nulio. Tikrovėje žmogus yra visoks: ir su savomis stiprybėmis ir su trūkumais. Mes visi, beje, esame įvairiapusiai ir kupini visokio derinio.

Kita mąstymo klaida – sureikšminimas. Jei pervertinate neigiamą įvykį, jūsų reakcija ir emocinė būsena, pykčio išgyvenimas bus stipresni ir ilgesni nei paprastai. Jei šeimoje kilo konfliktas, dažnai gali kilti mintis „Negaliu jo/jos pakęsti“. Tai iš tiesų pernelyg sureikšminta mintis, nes jūs nepateisinate tik tam tikro žmogaus elgesio. Jūsų pyktis pereina į stiprią neapykantą ir šį žmogaus poelgį vertinate labai jau grėsmingai ir sureikšmintai.

Mąstymas kategorijomis „turi/privalo“ taip pat yra klaidingas. Juk dažnai pagalvojame ir sakome pykdami: „Vaikai/kiti turi manęs klausyti“. Prieš supykdami dar spėjame interpretuoti, kad kiti turi elgtis taip, kaip mes norime. Kai iš kitų reikalaujame tobulumo, patys jaučiamės nejaukiai ir tampame neveiklūs – tik sėdime, pykstame ir laukiame tobulo kitų elgesio. Įsitikinimai, kad kiti  turi/privalo pagrįsti prielaida, kad nusipelnome visada gauti tai, ko norime, grindžia žlugdantį pyktį, pasireiškiantį moralizuojančiais teiginiais.

Dažnai žmonės sako, kaip čia galima nepykti, jei kitas trypia mano savigarbą. Jei manote, kad išreikšdami savo pyktį stojate į kovą dėl savo menkos savigarbos, tai žinokite, jog ją mažina tik jūsų pačių iškreiptos mintys ir klaidingi įsitikinimai apie save ir kitus. Savęs gerbimui grėsmę kelia tik vienintelis žmogus – jūs pats, pasirinkdamas mąstyti ir veikti save žeminančiai.

Pyktis niekada nepadeda pakeisti kitų žmonių. Bet jei manote, kad be pykčio tikrai neįmanoma išgyventi – pykite, nes pyktis iš tiesų yra vienas jausmas iš spalvingo jausmų spektro. Vadinasi, ir jis turi teisę būti.

Yra dvi gairės, padėsiančios apsispręsti, ar jūsų pyktis produktyvus. Pirmiausia pagalvokite, ar pyktis tikrai yra nukreiptas į žmogų, kuris sąmoningai, tyčia ir be reikalo savo elgesiu įskaudino mane? Ir dar – ar iš jūsų pykčio yra naudos, ar jis padės pasiekti tikslų, ar tik žlugdys jus kaip asmenybę?

Kaip sumažinti nenaudingą pyktį?

Kai jaučiatės prislėgtas ir supykęs, nuraminkite savo karštas, ydingas mintis, atrasdami ramias ir racionalias įžvalgas, padedančias kitaip suvokti ir interpretuoti situaciją. Jei jus supykdė vaikai, prisiminkite, kad jie nebūtinai nori pakenkti savo tėvams. Kartais jie tiesiog nežino, nemoka elgtis kitaip – mes galime juos išmokyti elgtis abipusiai pagarbiai ir naudingai. Taikydami įsivaizdavimo metodą, kūrybiškai galite pakeisti pykčio neigiamas mintis, atspindinčias jūsų asmeninio filmo scenarijų. Pvz., jei kyla noras stipriai ir sureikšmintai pykti, įsivaizduokite tą žmogų juokingoje situacijoje. Gal ir nepavyks iš karto nenaudingai pykti, bet treniruojami įgūdžiai padarys savo. Stabdyti savo nemalonias mintis taip pat yra racionalus pykčio išveikos būdas – prisiminkite turintis teisę išjungti kino projektorių savo galvoje ir kitur nukreipti ar sustabdyti savo mąstymą. Pasikalbėkite su kuo nors, pabėgiokite, paskaitykite, darykite malonias smulkmenas, padėkite kitiems. Savanorystė ypatingai reikalinga šiuo metu silpnesniems nei mes. Padėdami kitiems, padėsime sau, sustiprindami savasties ašį.  Atminkite, kad kai savo dėmesiu nemaitinsite savikritiškų minčių, jos kils vis rečiau.

Pravartu perrašyti savo susikurtas taisykles, ypač jei jos nutolusios nuo realybės ir neatitinka žmonių santykių dėsnių. Pvz., taisyklė „turi elgtis taip, kaip aš su tavimi elgiuosi“ tėra laikinas ir nepastovus idealas, kai viena pusė laukia padėkos. Kad vieni su kitais sutartume, svarbiausia ašis – būtinas pats bendravimas. Reikalingi ir bendri sutarimai, asmenybiniai tobulėjimai, derybos ir sunkus santykių stiprinimo darbas.

Taip pat rekomenduočiau išmokti tikėtis visokių neapirėžtumų, nes jie yra ir nutiks iki paskutinės gyvenimo dienos. Ypatingai vaikai ir paaugliai kiekvieną dieną mums gali pateikti stiprių netikėtų nuoskaudų, kaip, beje, ir pasididžiavimų. Turime žinoti, kur, su kuo ir kiek laiko būname, kad nemalonumai nesukeltų stiprių pykčio ir liūdesio protrūkių.

 

Žmogiškumui įrodyti retai kada reikia pykčio. Pyktis reiškia mūsų pačių sukeltas mintis, įvykių interpretacijas, individualų aplinkybių suvokimą. Pyktis – tai mūsų įsitikinimai apie save, pasaulį ir kitus, bet ne pasaulyje vykstantys įvykiai, atradimai ir kiti dalykai.  Netiesa, kad tapsite bejausmiais robotais. Atsikratę įpročio pykti, tapsite džiaugsmingesni, ramesni, produktyvūs, laisvi, laimingi, nors ir netobuli.

Pykom ar nepykom, bet jau gyvenam antrą karantino mėnesį. Laiko ir įvykių dinamika visiškai nepriklauso nuo mūsų pykčio. Ir kaskart einam į kažko pabaigą ir kažko pradžią! Ir mums pavyksta!!!

Sveikos karantino pabaigos!!!