Ilona Zinkevičiūtė
Ukmergės Švietimo pagalbos psichologė

 

Pasaulis dar nesiruošė masinėms atostogoms. Žmonės tikėjosi ramiai sulaukti užsitarnauto mėnesio poilsiui. Kiekvieną dieną mes artėjome link pavasario, saulės, žydinčių pievų, alyvų, vasaros. Bet… Kartu su pavasariu įsusuko nepavasarinio nerimo karusėlė. Koronavirusas bando sustabdyti šuoliais lekiantį  gyvenimo ritmą, atnešdamas daug nežinomybės, neapibrėžtumų, galimo skausmo, nepažintų išgyvenimų, naujų išbandymų. Reikėjo panorėti lėtinti gyvenimo tempą arba laukti progos, priversiančios tai padaryti. Bėda ta, kad progos dažnai ateina neprašytos.

Ypatinga situacija mums leidžia pamatyti savo ir kitų suvokimus, emocijas, reakcijas ir atsakus į tai, kas vyksta. Jei mes niekada nepatirtume streso, neturėtume galimybės išsiaiškinti savo stiprybių ar pažeidžiamumo. Kai praeis koronoviruso krizė (o ji tikrai praeis, nes viskas kada nors baigiasi), galėsime pasidžiaugti sėkmingais savęs atradimais arba klaidomis, iš kurių galime pasimokyti.

Kadangi šiuo metu dirbu tik nuotoliniu būdu ir esu toje pačioje situacijoje kaip ir visi kiti, pastebiu tam tikrus dėstingumus, vykstančius vaikų bei suaugusių suvokimuose. Kadangi mus paveikė išorinis trigeris (stresorius), priklausomai nuo turėtų patirčių, esamų įsitikinimų mes arba įžvelgiame pavojų, arba jį neigiame. Kad situacija neeilinė, iš tiesų turime tai suprasti. Neigti, kad nieko tokio nevyksta, būtų vaikiška, naivu ir nepateisinama. Gintis nuo akivaizdžių rizikos faktorių, reiškia NIEKO NEDARYTI ATSARGIAU. Kuo daugiau turime atsakomybės, tuo labiau pagalvojam, kas priklauso būtent nuo MANĘS. Lietuvoje yra aiškūs nurodymai, ką, kaip, kada galime ką nors daryti ir ko nedaryti. Turimas atsakomybės lygis įpareigoja mus elgtis taip, kaip mūsų prašo, nes kitaip elgtis jau neatsargu ir kiti gali nukentėti nuo MANO neatsakingo sprendimo. Priešingas neigimo polius – nepagrįsta panika. Panika yra organizmo reakcija į stresinę situaciją, kai esamas pavojus suprantamas kaip labai grėsmingas, nevaldomas, nesukontroliuojamas. Kyla stiprus nerimas, pasireiškia griausmingai išreikšti fiziniai kūno simptomai, akivaizdus klaidingas vertinimas, kažko vengimas, perdėtas kūno skanavimas, ieškant ligos simptomų… Kosulys, o varge, tai korona, galva skauda – tai irgi ligos signalas. Taip, gali būti ir liga, bet kur daugiau išreikštų simptomų? Tiesiog išliekame sąmoningi ir stebime savo kūno pojūčius SVEIKAI. Panika yra mąstymo sutrikimas, bet ne kūno. Kuo situaciją vertiname mažiau iškraipytai, kuo mažesnis kontroliavimo poreikis, kuo lengviau pakeliame neapibrėžtumus, esame psichologiškai atsparesni, gebantys minimaliomis pastangomis prisitaikyti prie maksimaliai pasikeitusių situacijų, tuo lengviau pakeliame bet kokius išorinius ar vidinius sunkumus. Pagalvokime, ar esama situacija Lietuvoje verta panikos? Ar tikrai mes negalime pasirūpinti nei savimi, nei kitais? Ar nesame išgirdę, patyrę labai sunkių išbandymų ir kaip tada buvo? Susitvarkėme ar nepavyko? Daugumoje atvejų tikrai pavyko, nes mes likome gyvi. O kadangi gyvename, vėl turime galimybę išbandyti naują įvykių ataką ir stebėti, kiek ir kaip ją atlaikom. Apskritai, visą laiką, visą savo gyvenimą kažko netenkam, bet kažkaip juk išgyvenam… Ir laimi tie, kurie greičiau ir sveikiau susitaiko su praradimais, greičiau atsitiesia ir pajėgia užpildyti tuštumą naujais dalykais… Apsidairykime, ką kiekvienas galime sukontroliuoti, o kas ne mūsų valioj ir galioj. Žinoma, paveikti Italijos, Ispanijos ar net savo miesto skaudžių įvykių mes tikrai negalime, bet suvaldyti savo norą išleisti vaikus į kiemo aikštelę tikrai mokame. Neįmanoma sustabdyti žmonių srautų po pasaulį, bet pasirinkimą būti tame sraute kartu su visais esame pajėgūs. Negalite sukontroliuoti oro atšilimo, kad tik virusas žūtų, tačiau galite saviizoliuotis ir sumažinti galimybę užsikrėsti patys… Suvaldyti galite ir savo REAKCIJĄ į tai, kas vyksta, ir savo EMOCIJŲ išveiką. Dažnai plauti rankas, sveikiau gyventi, turėti mažiau priklausomybių taip pat galime. Atsakyti už savo mintis, elgesį, ištartą žodį, pasirinkimus, problemų sprendimus taip pat yra mūsų galia… Matote, kiek daug mes GALIME…

Pastebėjau, kad yra suaugusių, nuolat budinčių prie informcijos atjaujinimo. Ypatingai brandesnio amžiaus žmonės linkę užsikrauti aštrių pojūčių reikalaujančiomis žiniomis, įsuka savo nerimo spiralę ir visa dieną keliauja jos vingiais, perduodami savo nerimastingus išvedžiojimus kitiems. Vargu, ar nuolatinis mintijimas padės pasveikti. Padidinti nerimą, prarasti budrumą – taip! Žinoti pagrindines koronoviruso taisykles yra būtina. Jos yra gana trumpos ir skelbiamos tiek rytinėse, tiek vakarinėse žinių laidose, tad galime pasirinkti mums palankiausią laiką sužinoti būtiniausius įpareigojimus Lietuvos žmonėms. Sprendimas užtvindyti save tik jautria informacija, reiškia nuolatinį panirimą ir būvimą joje. Pasirinkdami mažinti informacijos priėmimo srautus arba bent jau klausyti patikimus, jūs renkatės sprendimą gyventi šioje dienos akimirkoje taip, kaip galite gyventi geriausiai DABAR.

          Išaušus naujam rytui, mes ateiname į naują dieną. Nauja diena yra mūsų realybė, kurioje mokomės gyventi NAUJAI. Neturime jokių planų, bet turime daug nežinomybės, negalime nuspėti savo vasaros atostogų nei vietos, nei laiko, bet ŠIANDIEN turime sulėtintą gyvenimą namuose su savais ir tarp savų. Turime galimybę paneigti ar patvirtinti teiginį “O, jei tik turėčiau laiko likti namie, tai…” Prašom, turite ir laiko, ir svajones, prašančias išpildymo… Turite laiko pasirūpinti savimi, kitais, užpildyti profesines spragas, nemokamų online seminarų, galimybę atsiversti naujas knygas, įsileisti kino pavasarį…

Turite laiko savo vaikams, savo sutuoktiniams/ėms, tėvams, giminėms. Galite pajusti ir pastebėti savo auklėjimo, buvimo šalia klaidas, jas ištaisyti ir džiaugtis tuo.

Oras keičiasi nuolat, bet jis negali padaryti žalos dangui. Kiekvieną dieną mes vistiek artėjame link pavasario, saulės, žydinčių pievų, alyvų, vasaros. Kiekvieną dieną mes judame link pasveikimo, nes visi sudėtingi periodai turi pradžią ir pabaigą. Vienintelis būdas iš jo išeiti yra juos praeiti. Ir po to pasakyti “Valio, aš stengiausi ir man pavyko”…