Ilona Zinkevičiūtė
Ukmergės švietimo pagalbos tarnybos psichologė

Nerimas – tai subjektyviai nemaloni psichikos būsena, kai žmogus jaučia vidinę įtampą, negali susikaupti, patiria nemalonius organizmo pokyčius, raumenų įsitempimą. Tokią nemalonią būseną lemia organizmo susijaudinimas, kurį sukelia žmogų stipriai paveikęs įvykis ar situacija. Psichologijos mokslas teigia, kad nerimą sukelia ne patys įvykiai, o individualus šių įvykių suvokimas, lūkesčiai, prielaidos, taisyklės, turimi įsitikinimai, dažniausiai įgyti vaikystėje ir besitęsintys iki žmogaus apsisprendimo nebekentėti.

Tai, kas šiuo metu vyksta ir pasaulyje, ir Lietuvoje, ir mūsų mieste, išties kelia nerimą. Yra priežasčių nerimauti, nes:

– kyla grėsmė mūsų ir artimųjų sveikatai, gyvenimui, gerovei,

– kol kas dar nežinoma proceso baigtis,

– mažai realios pagalbos, stabilumo,

– pakankamai viskas neapibrėžta, nežinoma…

Šalia nerimo kyla ir antrinės emocijos – pyktis (svarbūs tikslai yra užblokuoti, nutrauktos, sutrukdytos trokštamos veiklos), liūdesys (kažką praradome ar turime, kas prarado, daug kas yra ne taip, kaip norime, tikėjomės). Gali būti, kad jaučiame sumišimą, bejėgystę, gal ir kaltę, nuovargį,  nes atpratome būti su vaikais, įtampą dėl finansinio neužtikrintumo… Kai kurie vaikai galbūt džiugauja, gavę neplanuotų atostogų ir netikėtų dovanų – nuotolinį mokymąsi. Nenuostabu, jei  dvyliktokai išgyvena egzistensinį nerimą, nes šiuo metu jie galėtų spręsti lemiamus savo gyvenimo uždavinius, susijusius su profesijos pasirinkimu ir gyvenimo savirealizacija. Jausmų amplitudė gali būti labai įvairi ir tai yra visiškai normalu. Yra sveika jausti SVEIKĄ nerimą, SVEIKĄ pyktį ar liūdesį. Adekvačios sunkių jausmų išveikos mus paruošia stresinei situacijai, suteikia energijos, kūrybiškumo, sudrausmina, mobilizuoja, sustabdo blaškymąsi, paaštrina protą, kad reaguotume ir spręstume problemas. Stresinės situacijos atskleidžia, kiek žmonės turi racionalių emocinio raštingumo įgūdžių ir kaip šiuos mokėjimus gali taikyti sprendžiant esamas problemas.

Jei jūs esate pernelyg nerimastingos asmenybės, galimi  situacijos neapibrėžtumai gali sukelti įvairaus lygio nerimą. Kodėl? Nes nerimastinga asmenybė turi konkrečiam žmogui būdingą mąstymo, jausmų ir elgesio  stilių, kuris lemia sunkiau išreikštų reakcijų į gyvenimo iššūkius tendencijas. Nerimastingos asmenybės linkę nuolat būgštauti, kad atsitiks kažkas blogo, būti įsitempę net jei nėra tam jokios realios priežasties, yra labiau pažeidžiamos, todėl jų elgesys dažnai suvaržytas ir vengiantis. Karantino metu yra įvardinta, ko reiktų vengti – susibūrimų, artimų kontaktų, betikslių vaikščiojimų be apsaugos priemonių… Sveikai  nerimaujientiems tai suteikia saugumo, nubrėžia ribas kas ir kaip dar galima, mobilizuoja elgtis atsargiau. Nerimastinguosius tokios instrukcijos dažnai tik dar labiau neramina, nes kyla suvokimai apie labai jau pavojingą ir nekontroliuojamą situaciją, kadangi yra kitaip, nei visados. Todėl dažniau nei kitokių psichologinių tipų asmenybės, nerimauti linkę yra įsitikinę esantys blogesni už kitus, neturi jokių mokėjimų padėti sau, pasirūpinti savimi. Tokio mąstymo pasekmė – žmogus gali nedrįsti pasipasakoti apie savo išgyvenimus, neleisti sau jausti nerimo, baimės, pykčio, liūdesio, nedaryti to, ko niekad nedarė. O kas nepatirta – tas baugu, o jei baugu – tai ar verta bandyti kitaip? Gal geriau tik suktis savo nerimo rate? Jei pajutote gripo požymius ir nerimaujate dėl teigiamų koronaviruso atsakymų, ar tikrai protingiausias sprendimas nieko nedaryti kitaip?  Ar tikrai dabartinė situacija uždarė bet kokias duris į kasdienį, įprastą gyvenimą? Pagalvokime, ar darbas namuose yra kažkuo labai kitoks ir keliantis didžiulį nerimą, nes dirbama kitaip? Ar karantinas tikrai yra neišspendžiamas rebusas su daug daug nežinomųjų? Sveikai nerimaujantys žmonės net ir nežinomoj situacijoj ima ir daro, sprendžia, veikia, kuria, klysta ir tai pripažįsta, taiso savo klaidas tapdami atsargesniais.. Jų kūrybinė ir fizinė energijos nėra priklausomos nuo oro, vietos, kitų. Labiau nerimastingi stresinėj, nepažintoj situacijoj pasimeta, išsigąsta, tampa lyg bejėgiai, todėl linkęs atsiriboti ir pasinerti į savo įkyriai nerimastingas mintis. Jie turi  pernelyg stiprų atsakomybės jausmą, todėl dažnai galvoja: „Tik aš esu atsakingas už žmonių, esančių su manimi, nuotaiką”, „aš labiausiai atsakinga už vaikų ateitį”… Mintys mintimis, bet veiksmo per maža. Stipresnį nerimą jaučiantiems pasireiškia stiprus kontrolės jausmas („Aš tik pats galiu išspręsti savo problemas”, „aš turiu kontroliuoti save ir situaciją visą laiką“). Nerimastingieji apie nerimą turi klaidingus įsitikinimus: „Aš  visada turiu būti ramus”, „man pavojinga parodyti savo nerimą, pyktį, liūdesį…”.

Kaip jau teigiau, nerimą sukelia tik tam asmeniui būdingas situacijos suvokimas. Mažiau nerimą prisijaukinę įprastai ir adekvačiai geba priimti bet kokius iššūkius, greitai pertvarko savo automatinį mąstymą į labiau racionalų ir realiai vertinantį. Linkę nerimauti nerimo ratą įsuka nuo sau pavojingų, nesaugių, pažeidžiamų, į ateitį nukreiptų minčių: „Kas bus, jeigu…” arba „Kas dabar bus?”. Šiose mintyse išryškėja nerimui būdinga tema –  tuoj atsitiks kažin koks baisus dalykas ir man skaudės!!! Varginančios mintys, ar ne?  Jų mąstymas apskritai yra daugiau katastrofinis ir kuriantis blogiausius scenarijus. Kilusios nerimastingos mintys iššaukia stiprius, nemalonius, sukaustančius įtampos, nervingumo, irzlumo ar net panikos jausmus. Kitas nerimo spiralės etapas – vengiantis, pasitraukiantis, tobulumo ir kontrolės siekiantis elgesys, kad tik išvengtume pavojaus. Dar noriu pabrėžti, jog, kilus nerimui, itin stipriai ir aiškiai pasireiškia gąsdinačios kūno reakcijos: padažnėjęs pulsas, prakaitavimas, drebulys, galvos svaigulys, raumenų įtampa iki skausmo, irzlumas… Sunkesniais  nerimo atvejais žmogų gali įbauginti kilusi baimė mirti ar išprotėti, skausmas krūtinės srityje, tirpimo pojūtis, prasidėjusi nemiga, tuštuma galvoje… Tie, kurie nėra stipriai nerimaujantys, gali sunkiai suprasti, kaip tai įmanoma, bet šitaip vargstančių ir kenčiančių nuo netgi kasdienio nerimo žmonių tikrai yra daug. Nesunku suprasti, kas vyksta jų kūne, mąstyme, kaip jie elgiasi šiuo neapibrėžtumo laikotarpiu.

Kad gyventume be nerimo, tikrai neverta tikėtis – jį patiria kiekvienas sveikas pasaulio pilietis. Gerasis, funkcinis nerimas yra apsauginė organizmo reakcija į tikrai galimą pavojų  Trys nerimo atsakai  – kovok, bėk, suakmenėk – yra sveikos žmogaus reakcijos į realų pavojų, kai yra akivaizdi grėsmė gyvybei ir padeda jam išgyventi. Koronoviruso pandemijos metu toks nerimas tik padės išgyventi, nes skatins sveikai apsisaugančius elgesius.

Tačiau jei sekina nuolatinis, varginantis, sveikatą žalojantis stiprus nerimas, vertėtų pradėti nuo nerimastingų minčių ir įsitikinimų – nuo suvokiamo pavojaus mažinimo didinant pasitikėjimą savimi. Kiek suvokiama grėsmė reali, kokie įrodymai už ir prieš, kad iš tiesų tai pavojinga, kad šis baugus, vaizduotėje sukurtas scenarijus tikrai gali išsipildyti? Pvz., kai asmuo supranta, jog labai grėsmingos tėra mintys, įsivaizdavimas,  o pati situacija nėra mirtinai pavojinga dėl to, kad aš saugau save ir kitus, liguisto, paralyžuojančio nerimo lygis ima mažėti. Perdirbtos, racionalios mintys jau keičia neigiantį, panikuojantį elgesį į atsargesnį, tačiau vis dar veiklų gyvenimo būdą.

Kitas pastebėjimas: kai kurie nerimaujantys asmenys turi teigiamus įsitikinimus apie savo nerimą ir tuo dažnai pateisina savo elgesį. Jiems atrodo, kad nerimavimas padidina veikimo motyvaciją, kad išankstinis nerimas gali sumažinti neigiamą reakciją, jei nutiks kažkas blogo ir emociškai tam ruošiasi. Nors tas blogis, jei aš esu atsargus, nebūtinai yra katastrofinis. Tokiems žmonėms dažnai pasireiškia maginis mąstymas – jei nerimausiu,  galiu užkirsti kelią kokiam nors neigiamam, nepageidaujamam įvykiui. Taip pat jie teigia, kad nerimavimas stiprina jų atsakomybės ir rūpesčio kitais jausmus. Smagu, kai rūpinamės kitais, tik rūpestis nėra TIK galvojimas apie blogiausias išeitis. Tuo labiau, maginis mąstymas tikrai nepadeda pasirūpinti savo sveikata ir psichologine gerove. .

Neplanuotas, nepažįntas karantino reiškinys atranda vietą kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai nėra šventinės atostogos! Tai daugiau pasirūpinimo savimi ir kitais išbandymas, tai kova už savo sveikatą. Jei norite jausti sveiką, mobilizuojantį nerimą, prašau jūsų:

• būkite konkretūs, kai sau ką nors sakote, kad mintys būtų kuo mažiau nerimastingos;
• kurkite alternatyvas ir kitas išeitis: kuo daugiau galimų pasekmių ir interpretacijų;
• įvertinkite faktus: kiek tikėtina kiekviena galimybė, kuo pradinė mintis skiriasi nuo naujai atrastų, tiesiai pažvelkite į baisiausius galimus dalykus;
• kas būtų, jei pradinė mintis pasirodytų teisinga? Kaip tada tvarkyčiausi su situacija? Kas vyktų paskui?
• patyrinėkite naujas galimybes, pamąstykite apie naują, lankstesnę perspektyvą, žvelkite į situaciją su kuo mažesniais lūkesčiais, nebūkite užtikrinti, kad jūsų požiūris teisingas.

Negatyvūs jausmai, skausmingos emocijos yra natūralus atsakas į tam tikras situacijas. Jie padeda geriau suvokti situaciją. Sunkių išgyvenimų artimiausiu metu tikrai bus. Tausokime save, nes nežinome ekstremalios situacijos pabaigos termino. Ir šiuo atveju pripažinti, kad nežinome yra visiškai normalu. Nes NIEKAS nežino. Galimos prognozės ir tikimybės. Mums prireiks ir fizinių jėgų, ir emocinių resursų. Skaudžios emocijos gali būti įspėjamasis ženklas, kad koronoviruso siautėjimo situacijoje aš nesijaučiu gerai. Pripažinkime tai ir apsispręskime SVEIKAI gyventi SVEIKAI suvokus realią situaciją. Nes ir karantinas, ir nerimas dėl išgyvenimo, ir pavasaris praeis…

Tuomet pasireikš kitokio turinio nerimastingos mintys, nes juk niekas nežino, kas ir kada šioje žemėje gali nutikti. Sveikai nerimaujantis pasakytų: kai tai nutiks, tada ir žiūrėsim, ką galiu padaryti geriausiai… dabar geriau pakelsiu akis į saulę… Išmintingasis Mikė Pūkuotukas pasakytų: „Tu esi drąsesnis nei manai, stipresnis, nei atrodai, protingesnis, nei galvoji…“ Ir kita jo mintis apie darymą: „Reikia daryti taip, kaip reikia. O kaip nereikia, daryti nereikia“…

Stiprybės ir kantrybės mums visiems!